Nuotrauka iš A. Adomavičiaus asmeninio albumo

Lapkričio mėnesį savo mintimis mūsų rubrikai “Pokalbiai prie kavos” sutiko pasidalinti buvęs profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Adomavičius, kuris šiuo metu yra AB „ORLEN Lietuva“ Investicijų skyriaus inžinierius planuotojas, bendrovėje dirbantis daugiau nei tris dešimtmečius. Arvydas mūsų organizacijai vadovavo pačiu jautriausiu laikotarpiu - 1991-1994 m., kai, vos tik atgavus nepriklausomybę, vyko radikalūs pokyčiai mūsų šalyje.

Be to, kolega yra kelionių mėgėjas, ir sako, jog kažkada patyrė nepamirštamus nuotykius išvykoje su po Žydrąjį krantą, gyvenant kemperyje.

- Arvydai, kaip atradote profesinę sąjungą?

Mano kelias profesinėje sąjungoje prasidėjo  dar tais laikais kai gamykloje visi turėjo būti profesinės sąjungos nariais. Jauni specialistai – ne išimtis: įsidarbinai tuometinėje “Mažeikiu naftoje” ir įstojai į profesinę sąjungą. Plačiau su šia organizacija susipažinau pirmomis darbo dienomis,  kai teko pakovoti dėl bendrabučio (jaunai specialistų šeimai).

- Na o kaip Jums sekėsi būti profesinės sąjungos vadovu?

Tai buvo įdomus ir nedėkingas laikotarpis. Dirbant pirmininku teko daug ko išmokti, kalbėti su įvairiais darbuotojais - nuo direktorių iki valytojos.

Profesinės sąjungos  pirmininko darbas - kaip šachmatų partija. Pirmu ėjimu niekada nelaimėsi, todėl būtina strateguoti. Profesinė sąjunga gali laimėti ar pasiekti gerų rezultatų tik po keleto gerai apgalvotu ėjimų. Todėl tarybai būtina įsiklausyti į vienas kitą, tapti vieninga komanda ir pamėginti rasti būdus, kaip kuo geriau atstovauti visoms darbuotojų grupėms – juk tai, ko reikia operatoriui, nebūtinai reikšminga inžinierinės pakraipos darbuotojui. 

- Kodėl iki šiol esate profesinėje sąjungoje, kas Jus motyvuoja joje likti?

Šiandien esu profesinės sąjungos nariu dėl pagarbos šiai organizacijai ir lojalumo. 

- Kaip manote, ar profesinė sąjunga šiandieniame pasaulyje apskritai turi kokią nors galią?

Manau, kad šiandieniniame gyvenime profesinės sąjungos  vaidmuo labai skiriasi nuo to laikotarpio, kai jos buvo kuriamos. Pirmosios organizacijos kūrėsi dėl darbininkų ir jų šeimų išgyvenimo, o dabar jos kovoja dėl papildomų garantijų darbuotojams ir dėl geresnio  gyvenimo. Štai paimkime danų modelį – ten profesinėms sąjungoms priskirtas ir socialinių garantijų užtikrintojo vaidmuo, panašiai kaip mūsų SODRA.

Apskritai, profesinė sąjunga – tarsi atsvara darbo santykiuose, kad verslininkai netaptų godūs ir dalintųsi uždirbtu pelnu su darbuotojais. Tačiau pasaulis nuolat vystosi, gyvenimas tobulėja, ir natūralu, kad profesinėms sąjungoms tenka ieškoti savo vietos po saule – joms vis sunkiau išlikti įtakingoms.

Štai ir mūsų įmonėje profesinei sąjungai stinga populiarumo. Gal ji nėra atradusi savo nišos? O gal ir darbuotojai tampa drąsesni ir patys sugeba iškelti klausimus bei juos išspręsti, kreiptis į darbdavį? Be to, įtakos gali turėti ir pačios bendrovės siekis tobulėti, siekti aukštesnių veiklos standartų, lygiuotis į pažangiausias tarptautines įmones. Turbūt laikas parodys, kuria kryptimi vystysis profesinės sąjungos darbas.

- Ką pasakytumėte kolegoms – ne profesinės sąjungos nariams?

Norėčiau pasakyti, kad profesinė sąjunga gerus darbus kartais daro tyliai, ir turbūt sunku būtų juos visus  paminėti. Nario psichologinis palaikymas, patarimas ir finansinė parama, atsitikus nelaimei, nėra garsiai skelbiami. Profesinė sąjunga - tai komanda iš kurios mes norime gauti viską, tačiau reikia nepamiršti ir kažkuo prisidėti. Štai kai profesinė sąjunga išsidera gerą kolektyvine sutartį, tuomet to nuveikto darbo vaisiais naudojasi ir naudą gauna visi bendrovės darbuotojai, net ir ne nariai.

Sunku pasakyti, kodėl  kiti darbuotojai iki šiol nėra organizacijos nariai. Gal dėl anksčiau minėtų priežasčių, o gal jiems reikia aktyvesnio atstovų paraginimo?

- Jūsų linkėjimai profesinei sąjungai, jos bendruomenei. 

Profesinei sąjungai linkiu išsaugoti komandos dvasią bei vienybę, priimti objektyvius sprendimus! 

- Dėkojame Jums už pokalbį ir linkime turiningų kelionių!

 

Joomla Template by Joomla51.com